Kai mokymasis tampa gyvenimo dalimi: pokalbis su mokytoja Dalia

Pradinių klasių mokytojas su vaikais praleidžia ketverius svarbius jų gyvenimo metus. Per tą laiką auga ne tik mokinių žinios ir gebėjimai – keičiasi jų santykis su mokymusi, aplinkiniais ir pačiais savimi. Kaip šį augimą mato pradinių klasių mokytoja Dalia Varnaitė-Zagurskė? Apie kelią į pedagogiką, gyvą pamoką, finansinį raštingumą ir tai, ko iš vaikų išmoksta pati mokytoja – pokalbis apie mokyklą, kurioje smalsumas lydi nuo mokymosi pradžios, o sėkmė kiekvienam gali reikšti ką kita.

Į mokyklą atvedė noras dirbti su vaikais

Dalios kelias į pedagogiką nebuvo iš anksto suplanuotas. Nors visada žinojo norinti dirbti su vaikais, ilgą laiką savo ateitį siejo su medicina ir reabilitacija. Septynerius metus studijavusi medicinos krypties mokslus, vėliau ji pasirinko pradinio ugdymo ir specialiosios pedagogikos studijas.

„Šiandien savo ankstesnio kelio tikrai nelaikau aplinkkeliu. Priešingai – skirtingų sričių žinios leidžia man plačiau matyti vaiką, geriau suprasti jo raidą, individualumą, skirtingus mokymosi būdus ir poreikius.“ – sako mokytoja. 

Kovo 11-osios gimnazijoje Dalia dirba jau dešimt metų. Tai ir ta pati mokykla, kurią kadaise baigė pati. Šiandien ji čia lydi kitus vaikus jų mokyklos keliu. 

„Galiu drąsiai pasakyti, kad pedagogikoje atradau savo vietą. Man patinka pats mokytojo darbo gyvumas – čia nėra dviejų vienodų dienų, o darbas su vaikais man iki šiol suteikia ir prasmės, ir džiaugsmo.“, – sako ji.

Gyva pamoka prasideda nuo smalsumo

Lygindama dabartinę mokyklą su ta, kurią pati lankė, Dalia pastebi, kad šiandien mokiniai daug aktyviau įsitraukia į ugdymo procesą. Jie klausia, diskutuoja, išsako savo nuomonę, nori išbandyti ir patys ieškoti atsakymų.

Todėl jos pamokos retai apsiriboja vien vadovėliu ar pratybų sąsiuviniu. Šalia susikaupimo, kartojimo ir nuoseklaus darbo atsiranda praktinės veiklos, diskusijos, technologijos, kūrybinės užduotys, judesys, komandiniai iššūkiai ar ilgalaikiai projektai.

„Man patinka stebinti vaikus, bet ne dėl paties efekto. Netikėtumas pirmiausia padeda pagauti jų dėmesį ir pažadinti smalsumą. Kai vaikui įdomu, jis pradeda klausti, ieškoti ir pats nori sužinoti daugiau. Man atrodo, būtent tada ir prasideda pats vertingiausias mokymasis.“ – sako Dalia.

Kai skirtingos disciplinos susijungia į visumą

Daliai artimas fenomenais grįsto ugdymo principas – tarpdisciplininis mokymosi metodas, leidžiantis į tą patį reiškinį nuosekliai pažvelgti iš skirtingų pusių. Nors ji pati dar tik giliau susipažįsta su šia ugdymo kryptimi, jos pamokose jau dabar daug sąsajų tarp mokomųjų dalykų, vaikų kasdienybės ir praktinių situacijų.

„Man svarbu, kad vaikas ne tik išmoktų tam tikrą informaciją, bet ir suprastų, kur bei kodėl ji gali būti reikalinga. Tokiose veiklose mokiniai daugiau tyrinėja, diskutuoja, ieško informacijos, kelia klausimus, kuria ir patys bando prieiti prie išvadų. Man šis principas artimas tuo, kad žinios vaikui tampa ne atskirais išmoktais faktais, o viena su kita susijusia visuma. O kai vaikas pradeda tuos ryšius pastebėti pats, mokymasis tampa daug prasmingesnis.“ – pasakoja mokytoja.

Ketveri metai, per kuriuos auga klasė ir žmogus

Vienas labiausiai Dalios darbą įkvepiančių dalykų – galimybė matyti pokytį per ilgesnį laiką: 

„Pradinių klasių mokytojas turi ypatingą galimybę – su vaikais praleidžiame ketverius labai svarbius jų gyvenimo metus. 

Pirmoje klasėje susitinka visiškai skirtingi vaikai. Dalis jų vieni kitų nepažįsta, kiekvienas atsineša savo charakterį, patirtį, gebėjimus ir įpročius. O laikui bėgant pradedi matyti, kaip iš atskirų vaikų gimsta klasė. Man vienas gražiausių ženklų yra tada, kai pagalba vienas kitam tampa natūrali, kai vaikai geba džiaugtis ne tik savo, bet ir draugo sėkme, kartu leidžia laiką per pertraukas, moka susitarti ir vis dažniau patys išsprendžia tai, kam anksčiau būtinai reikėjo mokytojo. 

Akademinis augimas, žinoma, yra labai svarbus, bet kartu per tuos ketverius metus prieš akis auga žmogus. Galimybė būti tokio svarbaus laikotarpio dalimi mane ir po daugelio metų vis dar labai motyvuoja.“ – sako mokytoja Dalia.

Smalsumui reikia erdvės

Šiuolaikinius mokinius mokytoja apibūdina kaip drąsesnius ir atviresnius: „Jie daug lengviau klausia, išsako savo nuomonę, nori žinoti „kodėl?“ ir ne visada priima atsakymą vien todėl, kad taip pasakė suaugęs žmogus. Man ši jų savybė patinka ir norisi jos neužgesinti.“

Kartu mokytoja pripažįsta, kad šiandien vaikų dėmesį išlaikyti nėra paprasta. Jie gyvena greitame, vizualiame ir nuolat besikeičiančiame pasaulyje, todėl monotoniją pajunta greitai. Tai kelia naujų iššūkių mokytojams, tačiau Dalia juos priima ramiai.

„Man atrodo, mūsų užduotis yra pažinti vaikus ir ieškoti būdų, kaip jų smalsumą, drąsą ir norą veikti nukreipti prasmingo mokymosi link.“ – teigia mokytoja.

Mokymasis, kuriame vaikas tampa veiksmo dalimi

Iš savo patirties Dalia mato, kad vaikus labiausiai įtraukia veiklos, kuriose jie patys gali tyrinėti, kurti, bandyti, pasirinkti, diskutuoti, priimti sprendimus ir pamatyti savo darbo rezultatą.

Jai ypač artimos integruotos patyriminės veiklos ir ilgalaikiai kūrybiniai iššūkiai, kuriuose susijungia keli mokomieji dalykai.
 
„Tuomet mokymasis tampa panašesnis į realų gyvenimą – vienai problemai išspręsti reikia skirtingų žinių ir gebėjimų. Be to, tokiose veiklose atsiranda daugiau galimybių atsiskleisti skirtingiems vaikams: vienas generuoja idėjas, kitas planuoja, trečias kuria, ketvirtas pristato rezultatą.“ – sako Dalia.

Vis dėlto įdomiai pamokai nebūtina kiekvieną kartą rengti didžiulio projekto. Kartais pakanka kelių minučių kitokios veiklos, netikėto klausimo, žaidybinio elemento, judesio ar neįprasto užduoties pateikimo.

„Technologijos ir naujos priemonės taip pat gali labai padėti, tačiau nemanau, kad pati priemonė sukuria gerą pamoką. Svarbiausia, ką vaikas su ja veikia ir ką iš tos patirties išsineša“, – pabrėžia mokytoja.

Finansinis raštingumas – ugdymas gyvenimui

Finansinis raštingumas yra viena svarbiausių Dalios profesinės veiklos krypčių. 

„Man svarbu keisti požiūrį, kad finansinis raštingumas – tai tik pinigai, taupymas ar gebėjimas skaičiuoti. Iš tiesų tai kur kas platesnis pasiruošimas gyvenimui: gebėjimas priimti sprendimus, planuoti, atsakingai rinktis, suprasti savo veiksmų pasekmes, imtis iniciatyvos ir nebijoti kurti.“ – teigia mokytoja.

1–4 klasėse Dalia dirba pagal Lietuvos Junior Achievement programas, jas papildo savo sukurtomis praktinėmis, žaidybinėmis veiklomis ir užduotimis. Su vaikais kalbasi apie poreikius ir norus, pasirinkimus, pinigų vertę, planavimą, atsakomybę, profesijas, bendruomenę ir verslumą.

Svarbi šio ugdymo dalis – pirmosios verslumo patirtys. Pradinukai kuria nedidelius verslus, juos pristato mokyklos Verslo dienoje, Kaziuko mugėje ar kitose veiklose. O pasiruošę didesniam iššūkiui, mokyklos ribomis neapsiriboja – jau trečioje ar ketvirtoje klasėje mokiniai yra kūrę mokomąsias mokinių bendroves ir dalyvavę respublikiniuose bei tarptautiniuose renginiuose kartu su gerokai vyresniais mokiniais.

Tokiose veiklose susilieja kūrybiškumas, skaičiavimas, planavimas, komunikacija, atsakomybė ir komandinis darbas. Vaikai ne tik panaudoja jau turimus gebėjimus – veikdami atranda ir ugdosi tuos, kurių galbūt iki tol savyje nepastebėjo.

„Finansinis raštingumas man pirmiausia yra ugdymas gyvenimui. Ir būtent praktikoje matau didžiausią jo vertę – vaikai ne tik įgyja žinių, bet ir pradeda suprasti, kad jų idėjos, sprendimai ir pastangos gali virsti realiu rezultatu“, – sako Dalia.

Vaikai moko kantrybės ir kitokio požiūrio į sėkmę

Mokykloje mokosi ne tik vaikai. Dalia sako, kad vienas svarbiausių dalykų, kurio ją išmokė mokiniai, yra kantrybė: „Aš pati mėgstu rezultatą, noriu jį pamatyti greitai, bet mokykloje labai aiškiai supranti, kad žmogaus augimo paskubinti negali.“ 

Vaikai taip pat išmokė ją sėkmę vertinti individualiai. Vienam didžiulė pergalė gali būti aukščiausias įvertinimas, kitam – rezultatas, kurio ilgai siekė, o trečiam tą dieną svarbiausias žingsnis bus išdrįsti pakelti ranką ir pasakyti savo nuomonę prieš klasę.

„Todėl man svarbu lyginti vaiką pirmiausia su juo pačiu – koks jis buvo vakar ir ką jau gali šiandien. Tai nereiškia mažesnių akademinių lūkesčių. Priešingai – tai reiškia tinkamai parinktą kelią, kad kiekvienas galėtų judėti pirmyn ir patirti tikrą, savo pastangomis pasiektą sėkmę.“ – sako mokytoja.

Žinios svarbios, tačiau dar svarbiau – ką su jomis gebame padaryti

Svarstydama, kokių gebėjimų reikės dabartiniams pradinukams ateityje, Dalia pabrėžia, kad vien sukauptų žinių neužteks. Vis svarbiau bus mokėti jas panaudoti – savarankiškai mąstyti, atsirinkti informaciją, spręsti problemas, priimti sprendimus ir nebijoti ieškoti savo kelio.

„Šiandien daug ką galima labai greitai surasti ar atlikti pasitelkus technologijas, todėl ypač svarbu, kad vaikas neprarastų noro ir gebėjimo mąstyti pats – ne tik gauti paruoštą atsakymą, bet suprasti, kodėl jis toks, gebėti jį įvertinti, suabejoti ir pagrįsti savo nuomonę.

Lygiai taip pat svarbūs išliks gebėjimas bendradarbiauti, kūrybiškai spręsti problemas, komunikuoti, prisiimti atsakomybę, valdyti savo finansus ir nebijoti iniciatyvos. Žinių reikės visada, todėl tvirtas akademinis pagrindas niekur nedingsta. Tačiau vis svarbiau bus tai, ką žmogus su tomis žiniomis geba padaryti.“ – kalba mokytoja Dalia.

Saugumas ir akademinis augimas – kartu

Dalios, kaip mokytojos, tikslas – kad emocinis saugumas ir stiprus akademinis pasirengimas nebūtų suprantami kaip du skirtingi dalykai. Jos požiūriu, jie vienas kitą papildo.

Kai vaikas jaučiasi matomas, suprastas ir nebijo suklysti, jis gali drąsiau priimti akademinius iššūkius ir siekti aukštesnių rezultatų. 

„Jeigu po daugelio metų sutikčiau savo buvusį pirmoką ir jis pasakytų, kad mano klasėje jautėsi saugus, galėjo manimi pasitikėti, ateiti ne tik su savo sunkumais, bet ir pasidalyti džiaugsmu – man tai būtų vienas didžiausių įvertinimų“, – sako mokytoja.

Kasdienybėje vis dar yra vietos netikėtumui

Net ir po dešimties metų Dalią stebina vaikų drąsa ir atvirumas. Kai jie apsipranta klasėje ir pajunta, kad jų nuomonė priimama, gali būti nepaprastai atviri, pasiūlyti kitokį problemos sprendimą, nebijoti pasakyti, kad nesuprato, ar argumentuotai nesutikti su mokytoju.

„Ir turbūt vienos gražiausių akimirkų yra tos, kurių neįrašysi į jokį pamokos planą. Kai vienas vaikas neprašytas padeda kitam. Kai klasė nuoširdžiai džiaugiasi draugo sėkme. Kai po pamokos vaikas dar nori pasilikti ir kažko paklausti. Arba kai išgirsti: „Mokytoja, o gal galėtume dar...“ Tokios akimirkos man primena, kad gali labai kruopščiai suplanuoti pamoką, bet tai, kas joje nutiks, kiekvieną kartą bus unikalu. Galbūt todėl šis darbas man nėra monotoniškas – vis dar yra noras sugalvoti dar geriau, įdomiau ir pačiai laukti, kas iš to gims.“ – sako Dalia.