„Svarbiausia, kad vaikas nebijotų būti savimi“ – pokalbis su pradinių klasių mokytoja Ieva

Pirmoji klasė – svarbus ir reikšmingas žingsnis ne tik vaikui, bet ir jo tėvams. Nauji žmonės, aplinka, pirmieji sąsiuviniai, raidės ir skaičiai. Tačiau reikšmingiausia šiame etape dažnai tampa ne pažymiai ar tempas, o jausmas, su kuriuo vaikas kas rytą ateina į mokyklą. Apie pirmokų smalsumą, baimes, žaidimo svarbą pamokose ir ryšį su vaikais kalbamės su Kovo 11-osios gimnazijos pradinių klasių mokytoja Ieva Girevičiene.

Ar prisimenate, kaip jautėtės, kai pati buvote pirmokė?

Paklausta, ar prisimena save pirmokės suole, mokytoja Ieva nusišypso – tie prisiminimai iki šiol labai ryškūs.

„Pamenu tą rugsėjo 1-ąją labai gerai. Labai bijojau. Ojei, kaip bijojau…  vis dėlto, tai buvo man nežinoma, nauja. Baimę sumažino tik tai, kad visos šventės metu ir lydint į klasę mano ranką laikė kaimynė, kuri tuo metu buvo dvyliktokė. Ir pamenu, kaip mane ramino, kaip juokino, kad nesijaudinčiau“, – prisimena ji. 

Vis dėlto, neilgai trukus mokykla tapo vieta, kurioje buvo gera būti. „Jaučiausi gerai, man labai patiko mano mokytoja. Ji man atrodė tokia faina, kad net nesuprasdavau, kodėl vaikai gali jos neklausyti“, – juokiasi pašnekovė.

Mokytojos kelią padėjo atrasti vaikystės patirtys

Pasak Ievos, pasirinkimas dirbti su mažiausiais mokiniais gimė natūraliai. „Iš tiesų mano pasirinkimas buvo tarp dviejų specialybių, kurias studijavau Šiaulių universitete (pradinio ugdymo pedagogika ir ikimokyklinis ugdymas). Bet praktikų metu supratau, kad mokykla ir pradinių klasių mokiniai man yra arčiau širdies. Su mažais vaikais galima rasti labai įdomių temų pokalbiui. Jie daug atviresni, lengviau prakalbinami, turi savo nuomonę pačiomis įvairiausiomis temomis“, – sako ji.

Didelę įtaką būsimai mokytojai padarė ir jos pačios pradinių klasių mokytoja. Ieva prisimena, kaip po pamokų su klasės drauge mėgdavo jai padėti – tvarkyti stalą, rūšiuoti segtuvus, dėlioti užduočių lapus.

Vėliau apsisprendimą sustiprino ir vienos pradinių klasių mokytojos pavyzdys.

„Šiaip jaučiau, kad būsiu mokytoja jau nuo kokios 9 klasės. Kai buvau 11–12 klasėje, eidavome pas klasiokės mamą, kuri dirbo mūsų mokykloje pradinių klasių mokytoja, stebėti jos vedamų pamokų. Tas jos užsidegimas, atsidavimas ir bendravimas su vaikais mane taip įkvėpė, kad galutinai supratau – noriu būti mokytoja. Net studijuodama grįždavau į savo miestą atlikti praktikos pas ją, mokytis iš jos“, – pasakoja Ieva.

Kuo pradinių klasių mokytojo darbas ypatingas?

Anot pašnekovės, pradinių klasių mokytojo darbas svarbus tuo, kad būtent šiame etape dedami svarbiausi pamatai.

„Mes sudedame visus mokslo ir žinių pamatus, supažindiname tiek vaikus, tiek jų tėvus su mokykla ir jos taisyklėmis. Darome didžiulę įtaką asmenybės formavimuisi – vertybėms, vaiko savivertei, įpročiams“, – sako ji.

Tačiau kasdienybė neapsiriboja vien pamokomis. Mokytojas tampa žmogumi, kuris padeda spręsti emocinius, socialinius ar elgesio klausimus, kuria ryšį ne tik su vaikais, bet ir su jų šeimomis.

Kas rugsėjo pirmąją jaudinasi labiau – pirmokas ar jo mokytoja?

„Manau, kad abi pusės. Pirmokai jaudinasi, nes jiems viskas nauja ir nežinoma. O mokytoja nori pastebėti kiekvieną vaiką, kiekvienam skirti dėmesio, pakalbinti ir išgirsti“, – sako Ieva.
Pasak jos, Kovo 11-osios gimnazijoje pirmieji mokslo metai vaikams reiškia kur kas daugiau nei tik raides ar skaičius.

„Vaikai per pirmuosius mokyklos metus čia išmoksta ne tik skaityti, rašyti ar skaičiuoti. Jie mokosi būti mokiniu, draugu, pasitikėti savimi ir kitais, nebijoti klysti, būti žmogumi“, – pabrėžia mokytoja.

Laimingas pirmokas – tas, kuris jaučiasi priimtas

Paklausta, koks, jos akimis, yra laimingas pirmokas, Ieva pirmiausia kalba ne apie pasiekimus, o apie emocinę savijautą.

„Tai vaikas, kuris į mokyklą ateina su šypsena ir gera nuotaika. Kuris nori mokytis, sužinoti kažką naujo, būti draugu savo klasiokams“, – sako ji.
Tačiau svarbiausia, anot mokytojos, kad vaikas jaustųsi išgirstas ir suprastas.

„Laimingas pirmokas yra tas, kuris priimamas toks, koks yra“, – priduria ji.

Būtent todėl klasėje daug dėmesio skiriama saugiai ir jaukiai atmosferai kurti.

„Kalbamės su vaikais, kad klasė yra tarsi jų namai, kuriuose turi būti gera ir jauku būti. Vaikai mokykloje praleidžia pusę dienos, todėl labai svarbu, kad kiekvienas jaustųsi reikalingas ir svarbus“, – sako pašnekovė.

Pastebėtas vaikas mokosi drąsiau

Mokytoja įsitikinusi – tam, kad vaikas jaustųsi pastebėtas, pirmiausia reikia jį išgirsti. „Vaikus reikia išklausyti, suprasti ir domėtis jų pasaulio suvokimu. Kai vaikai yra išklausomi, jie jaučiasi pastebėti. Tuomet gerėja ir santykis, ir bendras klasės klimatas. O kai vaikas jaučiasi svarbus, gerėja ir jo akademiniai pasiekimai“, – pastebi mokytoja.

Ji taip pat pabrėžia, kad vaikui labai svarbi emocija pamokoje.

„Vaikas turi jaustis saugus, nebijoti klysti, būti priimtas toks, koks yra. Labai svarbus ir grįžtamasis ryšys, nes jis stiprina pasitikėjimą savimi ir savo žiniomis“, – pasakoja ji.

Žaidimas pirmoje klasėje – būtinas

Mokytoja neslepia, kad pirmoje klasėje žaidimas ir kūryba užima didelę dalį pamokų. „Sakyčiau, kad net 50–70 procentų pamokos laiko. Ir tėveliams nereikia bijoti, kad vaikai žaidžia. Tai būtina, kad jie mokytųsi efektyviau“, – pabrėžia Ieva.

Anot jos, 6–7 metų vaikai geriausiai mokosi per patirtį ir emociją: „Žaidimas padeda išlaikyti dėmesį, o mokytojas planuodamas veiklas visuomet turi tikslą – kaip informaciją perteikti vaikams lengviau ir suprantamiau.“

Pamokose taip pat daug vietos skiriama diskusijoms – taip skatinamas vaikų smalsumas. „Kartais diskutuojame tokiomis temomis, kad tam skiriame visą pamoką. Niekada nepalieku pakeltų rankų – visi vaikai turi galimybę pasisakyti“, – pasakoja mokytoja.

Vaikų smalsumą ji skatina ir parodydama, kad mokytis gali visi – net ir mokytoja. „Visuomet vaikams sakau, kad ir mokytoja ne viską žino. Kartais kartu ieškome atsakymų internete, domimės ir atrandame ką nors nauja“, – šypsosi Ieva.

Kiekvienas vaikas turi savo tempą

Šiandien tėvai dažnai nerimauja, jei jų vaikas mokosi lėčiau nei kiti. Tačiau mokytoja ragina nebijoti skirtingų tempų. „Daryti nieko nereikia. Nereikia nei spausti, nei bandyti pakeisti vaiko tempo. Skirtingas tempas šiuolaikinėje mokykloje yra visiškai normalu“, – sako ji.

Pasak Ievos, mokymosi tempas nėra gebėjimų rodiklis: „Ir lėtesni vaikai gali būti labai gabūs. O visų svarbiausia – kad ir koks vaiko mokymosi tempas bebūtų, svarbu, kad vaikas augtų ir tobulėtų, o ne prarastų pasitikėjimą savimi, savo gebėjimais“.

Geriausias receptas pirmai klasei – ramybė, pasitikėjimas ir palaikymas

Kalbėdama apie tai, ką svarbiausia žinoti tėvams, leidžiantiems vaiką į pirmą klasę, mokytoja įvardija motyvaciją mokytis ir požiūrį į mokyklą. „Svarbu suprasti, kad mokykla nėra blogybė, o greičiau gyvenimo dalis, kurioje labai svarbus abipusis pasitikėjimas, palaikymas, bendradarbiavimas su mokytoja.“

Pasak mokytojos, labai reikšminga ir vaiko adaptacija, rutina bei tėvų palaikymas. „Vaikui reikia struktūruotos dienos su kuo mažiau chaoso, pakankamai poilsio ir kuo mažiau ekranų. Labai svarbu kalbėtis su vaiku ir palaikyti jį nepriklausomai nuo to, kaip sekėsi mokykloje. Taip pat pastebiu, kad vaikai dažnai nori būti savarankiški, tačiau tėvai tai slopina – o be reikalo, –  reikėtų labiau pasitikėti vaiku, leisti jam mokytis savarankiškumo.“

„Kai vaikas yra išgirstas, suprastas ir priimtas – jis nebijo bandyti, klysti ir pasitikėti savimi“, – teigia Kovo 11-osios gimnazijos pradinių klasių mokytoja Ieva.