Gyvosios tradicijos

Spalio pabaiga – lapkričio pradžia tai ypatingas laikas. Lietuvoje lapkričio 1-ąją tradiciškai minima Visų šventųjų diena, o lapkričio 2-ąją, per Vėlines-Ilges, lankome mirusių artimųjų kapus, , uždegame žvakutes, pagerbiame išėjusiuosius gražiais prisiminimais. Lietuvoje ima prigyti ir Šmėklinės, arba kitaip vadinamas Helovinas. Helovino šaknys siekia senovę. Ši diena buvo minima spalio 31-ąją ir žymėjo metų virsmą – kai pasibaigus derliaus laikui, prasidėdavo tamsioji metų pusė, žiema. Tuomet bendruomenė susirinkdavo, degindavo laužus ir kviesdavo vėles, kad šios trumpam pabūtų kartu. Pagal senąsias pagoniškas tradicijas, spalio 31-osios šventės esmė buvo atbaidyti piktąsias jėgas. Ne tik išorines, bet ir vidines piktąsias jėgas – atsikratyti tinginystės, pykčio, pavydo, agresijos. Mūsų gimnazijoje spalio 31 diena prasidėjo pamokomis apie senąsias lietuvių kalendorines šventes, tradicijas. Vyresniųjų klasių mokiniai per pamokas patys pristatė, kaip pasaulyje minimas Helovinas ir Vėlinės. Vyko diskusijos, kaip vertinti naujas šventes, kaip nepamiršti savųjų tradicijų, jas išlaikyti ir puoselėti.

Gimnazija tą dieną priminė šmėklų pasaulį: koridoriuose vyravo prietema, pagrindinės puošmenos-tamsios voratinklių gijos, žvakių liepsnelės. Mokiniai ,,pasipuošė” įvairiausiais šiurpių pasakų personažų kostiumais. O tie personažai stengėsi vienas kitą ,,pabaidyti”, kad piktosios jėgos atstotų ir nebesugrįžtų.

Lapkričio 1-2 dienomis ateisime prie artimų žmonių kapų išreikšti jiems meilę bei pagarbą, juk tai yra šeimyninių bei bendruomeninių ryšių išraiškos šventė, pabrėžianti ilgalaikį gyvųjų ir mirusiųjų ryšį. ,,DL’’ redakcija